groti

gróti, -ja, -jo (rus. гpaть) 1. intr., tr. Š, J.Jabl, BsPII208 atlikti melodiją, griežti muzikos instrumentu: Trimitai mirties maršą gros S.Nėr. Skripka grója OZ19. Gera groti, kai yra kam šokti Ds. Bulonėliai grója (vieversėliai gieda) Arm. | prk.: Smulkus lietus pradeda groti (barbenti) į skardinius stogus P.Cvir. Vėjas groja medžiuos rš. 2. intr. [K], BzBkVII214, Kos44 krankti, karkti, kaukti, šaukti: Varnos grója Lkm. Vilkai grója Ds. Viršum medžių paukščiai groja rš. Toks netikęs vaikas – gró[ja] ir gró[ja] par naktis Šv. Negrok negrok, tavęs čia niekas nebijo Mrk. 3. intr. Š, BM3, J.Jabl kortomis ar kuo kitu žaisti, mėginti laimę: Labai mėgsta gróti kortom Ds. Ponam ulioti, kortom groti, minkštuos pataluos gulėti, lietuviškai nekalbėti A.Strazd. Grokim akmeniukais paspiltinio Ktk. Grókim juodojo Petro Ds. 4. tr. prk. ką smarkiai daryti (vesti, tempti, grūsti ir pan.): Reikia gróti karvė ant turgaus, maž parduosma Ds.

◊ pil̃vas grója máršą norisi valgyti: Pilvas maršą groja Ds.

\ groti; apgroti; atgroti; išgroti; nugroti; pagroti; pergroti; pragroti; prigroti; sugroti; užgroti